Odos sluoksniai: kas slypi po odos paviršiumi?

Oda – didžiausias žmogaus organas, kurio paviršiaus plotas suaugusio žmogaus organizme siekia maždaug 1,5–2 kvadratinius metrus. Ji saugo organizmą nuo aplinkos poveikio, padeda reguliuoti kūno temperatūrą, dalyvauja imuninėse reakcijose ir leidžia jausti prisilietimą, temperatūrą bei skausmą.

Prieš renkantis kremą, serumą ar prausiklį naudinga suprasti, kaip oda sudaryta. Tai padeda realistiškiau vertinti kosmetikos priemonių poveikį ir pasirinkti ingredientus pagal savo odos poreikius.

Oda sudaryta iš dviejų pagrindinių sluoksnių – epidermio ir dermos. Po jais yra poodis, dar vadinamas hipodermiu. Kiekvienas sluoksnis pasižymi skirtinga sandara ir atlieka savitas funkcijas.

1. Epidermis – apsauginis odos paviršius

Epidermis yra išorinis odos sluoksnis, kurį matome ir liečiame. Jo storis skirtingose kūno vietose nevienodas: ploniausias epidermis yra akių vokų srityje, o storiausias – delnuose ir paduose.

Epidermį sudaro keli sluoksniai:

• Raginis sluoksnis (stratum corneum) – išorinis epidermio sluoksnis, sudarytas iš suplokštėjusių, branduolio neturinčių ląstelių – korneocitų. Kartu su tarp jų esančiais lipidais šis sluoksnis padeda saugoti odą nuo aplinkos poveikio ir riboja vandens netekimą.
• Skaidrusis sluoksnis (stratum lucidum) – aptinkamas tik storesnėje odoje, pavyzdžiui, delnuose ir paduose.
• Grūdėtasis sluoksnis (stratum granulosum) – jame keratinocitai bręsta, vyksta jų ragėjimas ir formuojasi lipidinės medžiagos, svarbios odos barjerui.
• Dygliuotasis sluoksnis (stratum spinosum) – padeda palaikyti epidermio struktūrą ir mechaninį atsparumą.
• Bazinis sluoksnis (stratum basale) – giliausias epidermio sluoksnis, kuriame nuolat formuojasi nauji keratinocitai.

Pagrindinės epidermio ląstelės

Keratinocitai – gausiausios epidermio ląstelės. Jos susidaro baziniame sluoksnyje, palaipsniui kyla odos paviršiaus link, bręsta ir galiausiai tampa korneocitais. Keratinocitai gamina keratiną ir kitas odos apsaugai svarbias medžiagas. Epidermio atsinaujinimo greitis nėra vienodas – jis priklauso nuo amžiaus, odos būklės, kūno vietos ir kitų veiksnių.

Melanocitai – gamina melaniną, kuris suteikia spalvą odai ir plaukams bei padeda apsaugoti odos ląsteles nuo ultravioletinių spindulių poveikio. Vis dėlto natūrali melanino apsauga nepakeičia apsaugos nuo saulės priemonių.

Langerhanso ląstelės – epidermyje esančios imuninės ląstelės, padedančios atpažinti potencialiai pavojingas medžiagas ir mikroorganizmus.

Merkelio ląstelės – susijusios su nervų galūnėmis ir dalyvauja juntant lengvą prisilietimą.

Epidermyje nėra kraujagyslių. Deguonį ir maistines medžiagas jo ląstelės gauna difuzijos būdu iš po epidermiu esančios dermos.

2. Derma – odos atraminis sluoksnis

Po epidermiu esanti derma yra storesnis jungiamojo audinio sluoksnis. Ji suteikia odai tvirtumo ir elastingumo, aprūpina audinius maistinėmis medžiagomis bei padeda reguliuoti kūno temperatūrą.

Derma skirstoma į du pagrindinius sluoksnius:

• papiliarinį sluoksnį, esantį arčiau epidermio;
• tinklinį, arba retikulinį, sluoksnį, kuriame yra tankesnis kolageno ir elastino skaidulų tinklas.

Pagrindinės dermos struktūros

Kolagenas ir elastinas. Šiuos tarpląstelinės matricos baltymus gamina fibroblastai. Kolagenas suteikia odai tvirtumo, o elastino skaidulos padeda jai išsitempti ir grįžti į ankstesnę formą. Senstant kolageno sintezė lėtėja, o jau esamos skaidulos palaipsniui pažeidžiamos. Šiuos procesus spartina ultravioletinė spinduliuotė.

Kraujagyslės. Dermos kraujagyslių tinklas aprūpina odą deguonimi ir maistinėmis medžiagomis, pašalina apykaitos produktus ir dalyvauja reguliuojant kūno temperatūrą. Kraujagyslės taip pat svarbios uždegiminėms reakcijoms ir žaizdų gijimui.

Plaukų folikulai. Tai struktūros, kuriose formuojasi ir iš kurių auga plaukai. Dauguma folikulų yra susiję su riebalinėmis liaukomis ir plauką pakeliančiuoju raumenėliu, kurio susitraukimas sukelia vadinamąją žąsies odą.

Riebalinės liaukos. Jos gamina sebumą – riebalinį sekretą, kuris sutepa odos ir plaukų paviršių bei prisideda prie apsauginės odos paviršiaus plėvelės formavimo.

Prakaito liaukos. Jos dalyvauja reguliuojant kūno temperatūrą ir išskiria prakaitą į odos paviršių.

Nervų galūnės ir jutimo receptoriai. Jie leidžia jausti prisilietimą, spaudimą, vibraciją, temperatūrą, niežėjimą ir skausmą.

3. Poodis, arba hipodermis

Po derma yra poodis – sluoksnis, kurį daugiausia sudaro riebalinis ir purusis jungiamasis audinys. Nors poodis dažnai pristatomas kaip trečiasis odos sluoksnis, anatominiu požiūriu jis yra po oda esantis audinys.

Poodis:

• padeda išlaikyti kūno šilumą;
• kaupia energijos atsargas;
• amortizuoja smūgius ir saugo giliau esančius audinius;
• padeda sujungti odą su po ja esančiomis struktūromis;
• jame yra stambesnių kraujagyslių ir nervų.

Poodžio storis skiriasi priklausomai nuo kūno vietos, amžiaus, hormoninių veiksnių, genetikos ir bendros kūno sudėties.

Kodėl odos sandara svarbi renkantis priežiūros priemones?

Didžioji dalis kosmetikos priemonių pirmiausia veikia odos paviršių ir epidermį. Joms nebūtina patekti į dermą, kad būtų naudingos: barjero palaikymas, drėgmės netekimo mažinimas, odos minkštinimas ir negyvų ląstelių pašalinimas vyksta daugiausia paviršiniuose odos sluoksniuose.

Rūgštys

Alfa hidroksi rūgštys, pavyzdžiui, migdolų rūgštis, daugiausia veikia raginį epidermio sluoksnį. Jos padeda silpninti ryšius tarp suragėjusių ląstelių ir skatina jų pasišalinimą. Dėl to oda gali atrodyti lygesnė, skaistesnė, o porų užsikimšimas gali sumažėti.

Rūgščių poveikis priklauso ne tik nuo jų koncentracijos, bet ir nuo produkto pH, formulės, naudojimo dažnio bei kontakto su oda trukmės.

Keramidai

Keramidai yra lipidai, natūraliai randami raginiame odos sluoksnyje. Kartu su cholesteroliu ir riebalų rūgštimis jie padeda užpildyti tarpus tarp korneocitų ir palaikyti apsauginį odos barjerą.

Kosmetikos priemonėse naudojami keramidai gali papildyti odos paviršiaus lipidus, padėti mažinti drėgmės netekimą ir palaikyti sausos ar susilpnėjusį barjerą turinčios odos komfortą.

Drėkinamosios medžiagos

Drėkikliai, tokie kaip glicerinas ir hialurono rūgštis, padeda pritraukti bei išlaikyti vandenį raginiame odos sluoksnyje. Dėl to oda gali atrodyti putlesnė, lygesnė ir jaustis komfortiškiau.

Hialurono rūgšties poveikis priklauso ir nuo jos molekulinės masės. Didesnės molekulės daugiausia veikia odos paviršiuje, o mažesnės gali patekti į gilesnes epidermio dalis. Todėl nereikėtų bendrai teigti, kad kosmetikos priemonėje esanti hialurono rūgštis pasiekia dermą.

Retinoidai ir vitaminas C

Kai kurios vitamino A formos ir vitaminas C gali veikti odos atsinaujinimo, pigmentacijos bei kolageno apykaitos procesus. Tačiau galutinis poveikis priklauso nuo konkrečios medžiagos formos, koncentracijos, stabilumo, produkto pH, pakuotės ir gebėjimo patekti į odą.

Oda yra sistema, o ne tik paviršius

Suprasdami odos sluoksnius galime sąmoningiau vertinti kosmetikos priemonių paskirtį. Veiksmingai kasdienei priežiūrai nebūtina siekti kuo gilesnio ingredientų patekimo. Dažnai svarbiausia yra švelniai nuvalyti odą, palaikyti jos drėgmę, papildyti paviršiaus lipidus ir saugoti nuo ultravioletinių spindulių.

Tinkamai parinkta priežiūra padeda palaikyti natūralią odos barjero funkciją ir gerą jos būklę, tačiau kosmetikos priemonės neturėtų būti vertinamos kaip odos ligų gydymo priemonės.

OLÈ LAB kuria kosmetikos formules atsižvelgdama į odos sandarą ir natūralią jos barjero funkciją – nuo švelnaus odos valymo iki drėkinamųjų bei lipidus papildančių ingredientų. Mūsų tikslas – padėti odai išlaikyti drėgmę, komfortą ir sveikai atrodančios odos būklę.